BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Hate material - dirbtinės gėlės. Medžiagos tyrimas nuo naikinimo iki juvelyrikos. III dalis

Vienas iš mano bandymų su dirbtinėmis gėlėmis buvo panardinti jas į gipso masę. šį būdą ėmiausi nagrinėti plačiau, tokiu būdu tarsi sukūrusi savo pačios naują medžiagą - gipso ir dirbtinių gėlių junginį, kuriame dirbtinės gėlės nebebuvo tik gėlės, o ir gipsas nebėra tik gipsas. Sujungus šias dvi medžiagas gavau trečiąją. Šių medžiagų junginys patiko dėl formų, kurias lemia tiek gėlių forma, tiek gipsas; dėl spalvų - švarios baltos gipso ir spalvų mišinio gėlėse; dėl plokštumos ir linijos santykio.

Bandymus iš gipso ir dirbtinių gėlių įvairiai pjausčiau, vėl klijavau, nardinau į gipsą po kelis kartus, spalvinau gipsą pigmentu. Stengiausi nesustoti ties pirmu patikusiu bandymo bruožu, o skverbtis vis gilyn, naudojant kuo įvairesnes priemones. Manau, hate material užduoties vienas iš tikslų yra išmokti naudotis destruktyviu darbo būdu kaip kūrybinio proceso dalimi. Kur kas lengviau supjaustyti, sulaužyti, sudeginti ar išlydyti tai, ko nemėgsti, nei tai, kuo žaviesi. Bet galbūt tas žavesys mus stabdo nuo naujų savybių atradimo, naujų galimybių tame objekte įžvelgimo. Šios pratybos buvo puiki treniruotė kaip žinsgnis po žingsnio eiti tolyn, stengiantis nesustoti prie susižavėjimo vertų detalių, stengiantis jas perdirbti. Ir visai nesvarbu, kad kartais galų gale nieko nebelikdavo iš objekto, su kuriuo dirbdavau.

Darbo procesas buvo įdomus, įvairus, sunkus, ypač pradžioje, pirmąją savaitę. Atradus darbo kryptį su gipsu, buvo lengviau, konkrečiau. Darbo proceso metu pagaminau daug įdomių bandymų, kai kurie iš jų tapo juvelyrikos objektais, kai kurie baigtinėmis formomis, bet, iš esmės, tai kol kas tik bandymų masė, darbo medžiaga tolesniems bandymams. Tai nėra baigtinis rezultatas apskritai, tiesiog baigtinis šiam konkrečiam trijų savaičių laikotarpiui, todėl džiaugiuosi visomis naujomis patirtimis ir šios užduoties darbo rezultatais. Kaip visada pridedu bandymų foto. Juvelyrinių objektų foto pridėsiu vėliau, nes dar nepasidariau gerų nuotraukų.

Rodyk draugams

Hate material - dirbtinės gėlės. Medžiagos tyrimas nuo naikinimo iki juvelyrikos. II dalis

Antrą darbo su dirbtinėmis gėlėmis savaitę pradėjau užduotimi, kurios metu reikėjo paprašyti dešimties skirtingų žmonių duoti man po vieną medžiagą pagal jų pasirinkimą. Vėliau teko dirbti su dirbtinėmis gėlėmis ir tomis dešimt skirtingų medžiagų, kurias gavau iš kolegų. Tai buvo vaškas, plastmasinis skaidrus vamzdelis, šilkinės medžiagos skiautė, kailis, keramikinių plytelių šukės, plastiko gabalas, sviestinis popierius, anglys, keistų žalių siūlų pluoštas bei varinės detalės - laikikliai galvanoplastikai. Gautos medžiagos buvo labai skirtingos ir savaime įdomios, tad didelis iššūkis jas sujungti su dirbtinėmis gėlėmis.

Reikėjo su kiekviena gauta medžiaga atlikti bent po tris bandymus jungiant su mano hate matetial - dirbtinėmis gėlėmis. Ne visada pavyko nebūti paviršutiniškai. Skirtingas medžiagas jungiau per daug tiesiogiai, nesistengdama iš jų suskurti naujos medžiagos. Taip pat nuklydau į juvelyrinius bandymus, kas nėra šios užduoties tikslas. Bet apibendrinusi visus bandymus, supratau, ką praleidau, ir radau kelią tolesniam darbo procesui. Tad netgi klaidingi keliai gali nuvesti teisinga linkme. Be abejo, pridedu ir šių bandymų foto.

Rodyk draugams

Hate material - dirbtinės gėlės. Medžiagos tyrimas nuo naikinimo iki juvelyrikos. I dalis

Pastarąsias tris savaites dirbau tema “hate material”. Pasirinkau dirbtines gėles. Nemėgstu jų kaip objektų, kopijuojančių gamtą labai tiesioginiu ir dažnai kokybiškai prastu būdu. Teikiu pirmenybę tikroms gėlėms.

Hate material užduotis skirta nuodugniam medžiagos tyrimui. Paprastai čia studentai ją gauna pirmam kurse. Šia užduotimi siekiama skatinti neapsiriboti tik mėgstamomis medžiagomis bei su bet kokia medžiaga dirbti sistemingai įsigilinant, nepaviršutiniškai. Taip pat ši užduotis skirta pažinti įvairias medžiagas, jų galimą pritaikymą juvelyrikoje, skatina neapsiriboti metalu ar kitomis tradiciškai juvelyrikoje pripažintomis medžiagomis.

Užduoties tikslas yra išsamus pasirinktos medžiagos tyrimas, ja nesiekiama pagaminti juvelyrikos gaminių, galbūt tik atrasti galimybes pasirinktą nemėgstamą medžiagą panaudoti ir šioje srityje. Tyrimo metu siekiama dirbti su pasirinkta medžiaga apibrėžiant konkrečias nemėgstamas savybes ir bruožus, stengiantis panaikinti atpažįstamumą, stengiantis atrasti mėgstamų ar patrauklių savybių. Galiausiai - sukurti tam tikrą naują medžiagą, kurioje pirmoji, t.y. nemėgstamoji, medžiaga būtų tik sudėtinė dalis.

Paprastai šios pratybos būna aktyviai konsultuojamos dėstytojos, kadangi kartais labai sunku save motyvuoti dirbti su kažkuo, ko visiškai nemėgsti. Mano atveju susiklostė kiek kitokios aplinkybės, kadangi šis laikotarpis iš tikrųjų buvo laisvo darbo laikotarpis, tad dėstytoją sutikdavau daugmaž kartą per savaitę ar du. Bet gavau labai konkrečias užduotis raštu - kasdien po  sąrašą užduočių, kurias turėjau atlikti. Čia taip pat buvo svarbu, kad iš anskto nežinodavau, kokios bus sekančios užduotys, pratimai. Tai visada verčia dabartinę užduotį atlikti visomis jėgomis bei išbandyti visas į galvą šovusias mintis, jų netaupant rytojui, nes galbūt tada jos jau bus niekam vertos, o galbūt tam tiesiog nebebus laiko. Tai koncentravo darbo procesą “čia ir dabar”.

Pirmąją savaitę dirbau labai tiesiogiai su dirbtinėmis gėlėmis, nuo paprasto medžiagos kaip objekto tyrimo, išardymo į dalis, detalių perkonstravimo iki medžiagiškumo tyrimo - lydymo, deginimo. Visus bandymus fiksavau fotografijose. Tai leidžia ne tik stebėti darbo procesą, bet ir panaudoti jau atliktus bandymus tolesniems pratimams taip besigilinant į medžiagą. O kartais fotografija tiesiog padeda atrasti patrauklių savybių tame nemėgstamame objekte. Čia pateikiu keletą pirmosios savaitės bandymų.

Rodyk draugams

Workshop’as su norvegų juvelyre Nanna Melland: “Rose is not just a rose”

Vasario 22-26 dienomis vyko workshop’as su norvegų juvelyre Nanna Melland. Workshop’o temos pavadinimas “Rose is not just a rose” tik simbolinis. Tematikos pasirinkimas buvo visiškai atviras ir laisvas. Bemaž vienintelis reikalavimas ar užduotis buvo dvipoliškumas, dvilypumas, grožio ir pasibjaurėjimo santykis viename objekte. Jokių apribojimų ir išpildymo formai: objektai, juvelyrika, instaliacija, fotografija ar kt. Darbo laikas labai konkretus ir ribotas - penkios dienos, bet buvo įdomu išbandyti save tokioje darbo aplinkoje, tokiame kontekste, kadangi Lietuvoje per studijas neteko dirbti tokiu būdu.

Į tas penkias dienas sutilpo susipažinimas su Nanna Melland, pokalbiai individualiai ir grupėje, darbas pasirinkta tematika, filmo peržiūra, Nannos Mellend paskaita apie jos darbus, darbo rezultatų pristatymas ir aptarimas. Buvo intensyvi ir aktyvi savaitė, bet tik tokiomis sąlygomis suprantu, kokia efektyvi galiu būti.

Darbo tematiką rinkomės laisvai ir paprastai: pokalbio grupėje metu turėjome pasakyti pirmą į galvą atėjusį dalyką, kuris yra gražus. Štai ir darbo tema. Proceso užduotis - objekte, kuriuo žavimės, surasti dvilypumą, estetišką ir pasibjaurėtiną puses, jų santykį: kiek gražus objektas iš tikrųjų yra gražus, ko reikia, kad jis taptų bjaurus, ar gali gražus objektas kartu būti ir pasibjaurėtinas.

Pasirinkau arbatos pakelį. Darbo proceso metu kilo klausimas ar dirbti su pačia arbata ar su arbatos pakeliais. Išbandžiau abu kelius. Pirmų bandymų metu daugiausiai dirbau su arbatos pakeliais, bet kai procesas pakrypo industrinio dizaino kryptimi, pakeičiau arbatos pakelius į pačią arbatą (šiam wokrshop’ui industrinio dizaino projektas nebuvo parankus).

Darbo procesas buvo įvairus, greitas, besikeičiantis, pateikiantis staigmenų. Buvo smagu nustebinti pačią save, dirbant kitaip ir gaunant kitokį rezultatą. Penktadienį visi grupėje pristatėme savaitės rezultatą, sukoncentruotą į vieną objektą, instaliaciją ar erdvę. Pats pristatymo būdas buvo įdomus - tarsi ritualas, tyliai einant iš vienos erdvės į kitą, be komentarų, be klausimų, apibendrinantis.

Apibendrinimui pristačiau instaliaciją su arbatos puodeliu tikrąja šio žodžio reikšme. Bet čia iškalbingesnės bus nuotraukos. Pridedu taip pat keleto grupiokų darbų foto.

Taip pat negaliu nepridurti, jog labai įdomu ir vertinga susitikti su tokia įdomia asmenybe kaip Nanna Melland. Įdomu susipažinti su jos darbais, su pačiu žmogumi, įdomu akis į akį pabendrauti tokiomis temomis ir klausimais, kurie mus baimina, kaip juvelyrikos studentus, su žmogumi, kuris visai neseniai pats valgė studentišką duoną, bet jau yra pasaulyje žinoma juvelyrė. Taip pat buvo labai įdomu išklausyti paskaitą apie jos darbus, ne tik pamatyti fotografijas, bet ir išgirsti darbų istorijas, idėjas, darbo proceso specifiką. Asmeninis santykis leidžia į juvelyrikos objektus pažvelgti visai kitaip, nepaviršutiniškai.

Nanna Melland darbų foto ir informacijos apie juvelyrę galima rasti internete. Čia keletas nuorodų: http://www.klimt02.net/jewellers/index.php?item_id=8614, http://www.saez.ch/pdf/2005/2005-51/2005-51-1391.PDF, http://www.3-places.com/deutsch/p-nanna.html ir kt. Tikiu, kad susidomėję plačiau susiras patys.

Rodyk draugams

Fotoreportažas I: metalo dirbtuvės

Sunku žodžiais aprašyti puikią techninę bazę, kurią turi Konstfack’o studentai, tad pateikiu tai nuotraukomis. Per ateinančias tris savaites stengsiuosi kuo daugiau išbandyti pati, kadangi laisvo darbo laikotarpį nusprendžiau paskirti technologiniam tobulinimuisi. Gaila, kad kartais ši techninė bazė nėra pilnai išnaudojama dėl greito mokymosi proceso.

Malonaus žiūrėjimo.

Rodyk draugams

Object and application: atsiskaitymas

Penktadienį buvo pirmasis mano studijų Konstfacke atsiskaitymas. Reikėjo paruošti pristatymą. Būdai iš esmės neriboti, raiška taip pat.

Pristatinėjome kiekvienas savo šio mėnesio darbo rezultatą, bet pagrindinis dėmesys buvo sutelktas ne į rezultatą, o į patį pristatymą. Buvo įdomu stebėti kolegas, kokius skirtingus rezultatus bei kokius skirtingus būdus pristatymui jie pasirinko.

Aš atsiskaitymui pateikiau fotografijų bei šešių objektų ekspoziciją bei paruošiau pristatymą “inSTRUCTION”. Dirbau ties struktūromis, konstrukcijomis, membranomis. Tai nebuvo visiškai nauja man, bet atradau ir naujų dalykų, leidau sau dirbti kitaip - to kartais primygtinai reikalo dėstytojas. Tad džiaugiuosi rezultatais, nes sužinojau daug nauja, tiek apie kitus, tiek apie save.

Rodyk draugams

Po mėnesio…

Taigi, jau ir visas mėnuo praėjo Švedijoje. Negaliu sakyti, kad adaptacijos laikotarpis jau baigėsi, bet jau pradedu jaustis dalimi šios dabartinės aplinkos. Nebesvetima universiteto aplinka, nors, žinoma, nuolat atsiranda naujų, man dar nežinomų ar nepatirtų dalykų, tad gyvenu nuolatinių atradimų apsuptyje.

Vienas iš įdomesnių atradimų buvo sužinoti, jog esu jauniausia studentė grupėje ir, atrodo, jauniausia apskritai metalo skyriuje. Čia studentų amžiaus vidurkis, manau, būtų apie 25-27 m. Švedijoje nėra įprasta baigus mokyklą stoti tiesiai į universitetą. Paprastai jaunimas po mokyklos renkasi paruošiamąsias mokyklas specializuotoms studijoms ar skiria keletą metų kelionėms, darbui, gyvenimiškai patirčiai.

Taip pat Švedijoje yra palanki paskolų sistema jaunimui, nes daugelis jaunų žmonių turi pasiėmę tas paskolas, kurias leidžia anksti tapti nepriklausomiems nuo tėvų. Tokia sistema, manau, ugdo labiau motyvuotus žmones bei lemia, jog į universitetus ateina jau gyvenimo patirties turintys, žinantys, ko nori, žmonės. Tad visiškai natūralu, kad universitetinėje sistemoje nėra vertinimo pažymiais. Galima gauti įskaityta ar neįskaityta, ar kažkas panašaus (negaliu pasakyti visiškai tiksliai kaip formuluojamas įvertinimas). Tai sužinojau tik po penktadienį buvusio atsiskaitymo, kai pasiteiravau grupiokų, kada sužinosime įvertinimus. Buvau ganėtinai nustebinta, bet žinant kokie žmonės ateina į universitetus, kada jie renkasi universitetines studijas, tai nėra taip keista. Vertinimas pažymiais, ypač meninėse specialybėse, kartais verčia pataikauti dėstytojui, ar verčia pataikauti vertinimo standartams. Ko pasekoje, daugiau dėmesio skiriama kiekybei, nei kokybei ar užduoties kriterijų išpildymui nei iš tikrųjų darymui to, ką nori studentas. Žinoma, kad studentas žinotų, ko jis nori, reikia visų pirma motyvacijos ir apsisprendimo. Čia, matyt, ir praverčia tiesiog plika gyvenimo patirtis su savais pakilimais ar nuopoliais, privalumais ar trūkumais bei sunkumais.

Svarstau, ką duoda amžius žmogui. Brandą, patirtį. Daugelis mano grupiokų ir mane supančių studentų čia, Švedijoje, yra netoli trisdešimties. Bet jie įdomūs, jaunatviški, skirtingi, kūrybingi. Amžius nėra barjeras nei bendravimui, nei studijoms, nei kūrybai. Platesnė patirtis dažniausiai leidžia žvelgti į dalykus platesniu kontekstu. Turbūt vienas iš dalykų, ko labiausiai pasigedau Telšiuose, tai platesnis kontekstas. Gyvenimas nedidelėje, koncentruotoje erdvėje daro visus gyvenimo mastelius mažesnius, redukuoja ambicijas, motyvaciją, norą. Tai nėra gerai dailės studentui, manau, ir dėstytojams taip pat. Sunku matyti platesnius kontekstus, kai tematai tik tiek, kiek geba pasiekti tavo rankos.

Telšiuose taip pat pasigedau stipraus, rimto intelektualinio pagrindo. Jo būtinai reikia, jei norima, kad mokykla keliautų menine, o ne amatine linkme. Kai kurie mano grupiokai čia, Konstfacke, taip pat jo pasigedo, bet dabar, antro kurso antro semestro metu, jie turi ilgesnius darbo laikotarpius, kurie būtent ir skirti gilinimuisi, intelektualiniam pagrindui. Dabar laukiantis keturių savaičių laisvo darbo laikotarpis gali būti skirtas vien tik literatūrai skaityti. Tokiu būdu leidžiama pačiam studentui pasirinkti į ką jis nori ar nenori gilintis, kada tai daryti, ir kiek išsamiai. Žinoma, tai įmanoma tik su motyvuotais studentais, nes, manau, Lietuvoje daugelis studentų tiesiog prasnaustų laisvo darbo laikotarpį, jei niekas neduotų konkrečios užduoties ir negrasintų neigiamais pažymiais, mokamu mokslu ar skolomis.

Savo laisvo darbo laikotarpį greičiausiai skirsiu gilinimuisi į Švedijos švietimo sistemą, Konstfack’o mokymo specifiką, nes tai puiki proga stebėti, kaip dirba bei veikia kiti studentai, dėstytojai ir nesirūpinti apie savo pačios darbą.

Rodyk draugams

Po pertraukos…

Buvau apleidusi studijų įspūdžių fiksavimą. Turbūt todėl, kad kartais sunku savyje rasti savaiminės motyvacijos kažką daryti be išorinės būtinybės.

Šio gebėjimo reikia ir studijų procesui palaikyti. Kadangi užduočių laikas čia labai trumpas, reikia būti efektyviai ir aktyviai darbo proceso metu. Ganėtinai sunku apčiuopti čionykščius standartus - kiekybę, kokybę ir pan. Kiekvienas dėstytojas dirba individualiai, kartais skirtingais metodais, tad ir rezultatas iš anksto labai sunkiai nuspėjamas.

Penktadienį laukia pirmasis atsiskaitymas ir pirmasis vertinimas. Bus įdomu susipažinti su atsiskaitymo tvarka. Apie savo darbo rezultatą dar sunku kalbėti, kol kas dirbau ties struktūromis, konstrukcijomis, membranomis… Tai daugiausiai objektai, o dalykas labiau apie pristatymus, tad, žinoma, dar reikės sumąstyti įdomų būdą, kaip viską pristatyti.

Susidūriau su problema, jog per daug gerai gebu daryti “gražius daiktus”. Turiu gerus estetinius ir kompozicijos pagrindus, bet čia labiau gilinamasi į objekto santykį su kūnu, aplinka, žmogumi, į istoriją, kurią mums gali tas objektas papasakoti, patekęs į tinkamą, jį skaitančią aplinką. Todėl kartais gaudavau dėstytojo primygtiną liepimą padėti fotoaparatą bei kompiuterį į šalį ir dirbti vien tik su materialiomis medžiagomis, dirbti rankomis, dirbti intuityviai, užuot iš anksto turint būsimo objekto vaizdinį.
Supratau, kad fotografijos gali būti naudingos estetizuojant objektą - galima gražiai nufotografuoti kad ir negražų ar nuobodų daiktą ir gauti įdomią fotografiją, bet, kita vertus, tai nesuteikia jokios vertės pačiam objektui.

Kitą savaitę prasidės laisvo darbo periodas, truksiantis keturias savaites. Jo metu galima daryti bemaž bet ką, pradedant technologiniais dalykais, baigiant literatūros studijomis. Šiuo laikotarpiu taip pat turėsiu kuruojantį dėstytoją, bet nebus jokios užduoties, jokio dalyko. Laisvo darbo periodas…

Šiandien buvo susitikimas su būsima kuruojančia dėstytoja. Supratau, jog labai sunku kažką pasirinkti visiškai laisvai ir savarankiškai, kadangi esu pripratusi prie sistemos, kurioje visada ir viskam yra užduotis, tema ar gairės. Manau, tai bus gera praktika savimotyvacijai ugdyti bei gebėjimo planuoti darbą lavinimas.

Antro kurso antrame pusmetyje studentams duodamas ilgesnis laisvo darbo periodas bei ilgesni laikotarpiai užduotims. Tokiu būdu studentai pratinami patys planuoti savo laiką, darbą, patys būti motyvuoti ir suinteresuoti dirbti, nes trečiame kurse jų laukia visiškai savarankiškas darbas. Patys studentai sudaro savo studijų planą ir visus metus dirba ties baigiamuoju darbu: pirmas semestras paprastai skirtas paieškoms, bandymams, tyrimams; antras - darbui ties objektais, praktiniu išpildymu, esė rašymu.

Rodyk draugams

Object and application: pirmoji užduotis, procesas, rezultatas…

Praėjo pirmoji savaitė. Šią savaitę (kaip ir ateinančias dar tris) turėjau dalyką “Object and application”. Jau pirmadienį gavau užduotį - pasirinkti objektą iš kasdienės aplinkos ir tirti jį įvairiais man įdomiais aspektais. Trečiadienį turėjau konsultaciją su dėstytoju, o šiandienai reikėjo paruošti šios savaitės darbo pristatymą.

Pasirinkau plastikinį šaukštelį - pigus ir lengvai įsigyjamas objektas. Daugiau dirbau su šaukšteliais, kaip grupe, o ne kaip su individualiu objektu. Buvo įdomu išbandyti kuo įvairesnes situacijas ir aplinkybes, į kurias įmanoma patalpinti šaukštelį.

Šiandienos pristatymui paruošiau nuotraukų seriją bei tris maketinius papuošalus iš šaukštelių. Lyginant su kolegų pristatymais, manasis buvo itin rimtas ir per daug tradicinis. Nors negalima sakyti, kad vienas būdas yra geras, o kitas blogas. Svarbiausia, kad pristatymas būtų apmąstytas - apgalvota erdvė, apmąstyta, kokiai publikai jis skirtas, kur galėtų būti pristatomas ir pan. Kaip supratau iš šiandienos patirties, kolegų pristatymų ir dėstytojo komentarų - tai ir yra pagrindinis šio dalyko tikslas.

Pradėtas darbo procesas tęsiamas toliau. Kitą savaitę vėl laukia konsultacijos, pristatymai, diskusijos, sprendimai. Įdomu dirbti pagal tokią sistemą, kai vienu metu turi tik vieną dalyką - gali visą energiją ir dėmesį sukoncentruoti ties vienos krypties darbu. Manau, tai tikslingesnis ir produktyvesnis darbo eigos būdas, nes jau šiandien buvo matomi darbo rezultatai. Pas vienus rezultatas buvo labiau apčiuopiamas ir materialus, pas kitus buvo labiau mąstymo, sensorinio objekto tyrimo proceso apibendrinimas. Ir tai tik tarpinis variantas. Procesas tęsiasi…

Šiandienos išvada: tradicinius sprendimus gebu daryti ir man tai nėra nauja, todėl užduotis sau pačiai ateinančiai savaitei: būti netradiciškai, nebūtinai rimtai.

Rodyk draugams

Įranga, dirbtuvės, medžiagos…

Šiandien plačiau susipažinau su dirbtuvėmis, gavau du darbo stalus. Vienas skirtas eskizavimui, maketavimui. Tai individuali darbo vieta bendroje patalpoje, kur atskirose zonose dirba visų kursų metalo katedros studentai.

Antrasis stalas dirbtuvėse. Tai juvelyrikai pritaikytas stalas, spintelė įrankiams, individualus breneris. Viskas patogu ir vienoje vietoje. Baigus darbą, nereikia visko susirinkti ir išsinešti - galima palikti ant stalo taip, kaip yra. Būtent taip daugelis studentų ir daro, tad kartais dirbtuvės atrodo chaotiškos, nors, jei kiekvienas susigaudo savo chaose, tai tvarkos lyg ir pakanka.

Sužavėjo dirbtuvės ir puikus aprūpinimas įranga bei medžiagomis. Įranga išdėstyta keliose patalpose, pritaikytose konkrečioms funkcijoms, pvz. yra atskira poliravimui skirta patalpa,  galvanoplastikos patalpa, patalpa, skirta dirbti su purškiamais dažais su įrengta specialia ventiliacija (ši patalpa priklauso dizaineriams, bet gali naudotis ir kitų katedrų studentai, tereikia laikytis tvarkos). Visoms procedūroms, kurių metu dirbama su lakiomis ar nuodingomis medžiagomis, įrengtos atskiros specializuotos patalpos su ventiliacija, dulkes surenkančiais stalais, deguonies kaukėmis, specialia apranga ar pan.  Žinoma, tokiais eksperimentais kaip ėsdinimas bendrabučio balkone jie neužsiimėja - rūpinasi savo sveikata ir darbo sauga. Netgi oficialiai nebeleidžiama dirbti su senosiomis emalėmis, nes jų sudėtyje yra sunkiųjų metalų. Technologas šią taisyklę apeina asmeniškai neduodamas emalės, bet palikdamas jų lentyną nerakintą - jei studentas savanoriškai sutinka dirbti su nuodingomis emalėmis, gali tai daryti, bet dėstytojas neatsako už galimą žalą sveikatai.

Metalo katedros studentai čia vargu ar patys kada lieja sidabrą ar traukia vielą - viską galima įsigyti jau skardos ar vielos pavidalu. O ir skarda ne kaip iš praktikos - suraižyta ir apsioksidavusi. Sidabras lygus beveik kaip veidrodis. Gali iškart dirbti, nereikia paruošiamųjų šveitimų. Vielos netgi diametrą gali pasirinkti, o jei nėra norimo, galima pasinaudoti vielos traukimo staklėmis, pas mus jas atstoja spaustuvai, vielos traukimo plokštelė, replės ir nepamainomas rankų darbas. Tik siena galėtų būti paminkštinta, nes jau daug studentų į ją šonus atsitrankė ;)

Pastebėjau, kad čia ypač pamėgta galnoplastika: dengia variu beveik viską, kas papuola po ranka. Taip pat galima sidabro galvanoplastika.

Studentams prieinama tiek daug technologinių galimybių, kad įdomu ar spėja jas visas bent išbandyti. Aš pati, be abejo, norėčiau išbandyti kuo daugiau, nes su kai kuriomis Lietuvoje turbūt niekad netektų tiesiogiai susidurti bei išbandyti pačiai. Tik kad net nežinau kaip naudotis bemaž puse įrengimų.

Čia nenuskriausti ir kalviai. Jie nėra išvyti lauk ar pan. Yra didelė patalpa skirta kalvystei, su žaizdru, priekalais, įrankiais. Dirbti patogu, šviesu, nešalta. Čia pat universitete yra dušai, kur galima persirengti ir nusiprausti po darbo dirbtuvėse ar kalvėje. Materialinė bazė puikiai aprūpinta, nežinau kaip dėl dėstytojų kalvystės atžvilgiu.

Nors, kaip minėjo technologas, anksčiau mokykla orientavosi į amatus, o dabar koncentruojasi ties menais, tad kartais ta puiki technologinė bazė yra menkai išnaudojama.

Ko pavydėti turėtų ir gaministai: čia vargu ar kas žino, kas yra mašininis glaistas - tokiais dalykais nesinuodija. Dirba su įvairiais plastikais tam pritaikytose patalpose (su ventiliacija, dulkes surenkančiais stalais), dirba su specialiu maketavimo moliu (originalaus pavadinimo nežinau), kuris laikomas 60 laipsnių temperatūroje yra minkštas ir lengvai formuojamas kaip molis, o sudžiuvęs primena plastiką, bet taip pat yra labai gerai apdirbamas. Kaip su juo dirbama turbūt daugelis gaministų yra matę Youtube. Taip pat nežaidžia su statybiniais fenais - organinio stiklo ar lakštinio plastiko formavimui naudoja terminį presą. Greita, tikslu ir galimas didelis identiškų kopijų skaičius.

Tokie įspūdžiai iš dirbtuvių aplinkos. Dar kelios nuotraukos, kaip atrodo mano darbo vietos ir aplinka.

Rodyk draugams

←senesni